AR GALIME PASITIKĖTI VETERINARU? (2 dalis)

Dar viena auksinė taisyklė vertinant veterinarą, pas kurį lankotės, yra BENDRAS JO IŠPRUSIMAS.

Išduosiu paslaptį – turėjau grupiokę, kuri visiškai nesigaudė matematikoje (TAIP, veterinarijos studijose nėra matematikos). Ji išrašė receptą šuniui, kuriame jos apskaičiuota vaistų dozė būtų tikusi nebent karvei. Ačiū Dievui, tokia klaida įvyko mokymosi proceso, o ne darbo metu. Tačiau kadangi žmogus nemoka sudaryti elementarios matematinės proporcijos, o universitete to taip pat niekas nemokė, nes tai yra mokyklos kursas – tai nežinau, kaip tai grupiokei sekasi dabar. Kalbant ta pačia tema – neseniai teko lankytis žmonių vaistinėje, kurioje turėjau gydytojos išrašytą receptą 11,6 mg/g stiprumo tepalui. Vaistininkė dievagojosi, jog tokio stiprumo vaisto apskritai nėra prekyboje ir kad gydytoja tikriausiai suklydo padėdama kablelį. Ji davė man 1,16% stiprumo tepalą ir palinkėjo sėkmės. Žmonėms, nesusijusiems su medicina, pasakysiu, kad tai yra VISIŠKAI tas pats tepalas, tiesiog panaudoti kiti matavimo vienetai. Ir tai buvo vieno didžiausių vaistinių tinklo vaistininkė. Įsivaizdavau, kad kažkaip panašiai dabar turėtų sektis ir mano minėtai grupiokei.
Kitas kursiokas nemokėjo skaityti angliškai. Taip. Ne kalbėti, ne suprasti, o tiesiog perskaityti tekstą. Turint omenyje, kad norint tapti geru specialistu reikia mokytis iš užsienio literatūros, nes lietuviškai jos tiesiog nėra arba ji yra pusės amžiaus senumo, galima teigti, kad to kursioko žinios ir siekia tik neatmenamą veterinarijos praeitį ir tuometinius gydymo metodus. Jei esate vyresnis, palyginkite apsilankymą pas odontologą dabar ir savo vaikystėje, jaučiate skirtumą? : ) Kita kliūtis gydytojams, nemokantiems užsienio kalbų – jiems užsidaro durys dalyvauti tarptautiniuose seminaruose ar Lietuvoje lankytis garsių užsienio specialistų paskaitose. Mokytis reikia iš geriausių. Sunku tai padartyti, kuomet nesupranti, ką jie kalba ar rašo.
Dar vienas gydytojo išprusimo ženklas – taisyklinga jo kalba, rašyba. NIEKADA nesirinkite gydytojo, kurio internetiniame puslapyje ar skelbimuose randate klaidų. Jei net save reprezentuodamas jis nepasivargina patikrinti to, ką parašė, tai kiek dar klaidelių jis gali nepastebėti gydydamas Jūsų augintinį. Tai rodo žmogaus nesusikaupimą, nekruopštumą.

Apibendrinant:

  • Išrašyti receptą nėra aukštoji matematika. Todėl jei kažkada nuėjote į vaistinę,o Jums pasakė, kad receptas išrašytas kažkaip neteisingai, netiksliai – pas tokį specialistą negrįžkite. Klaidų pasitaiko visiems. Deja, medicinoje ar veterinarijoje ne ten padėtas kablelis gali kainuoti gyvybę.
  • Pasidomėkite apie gydytoją internete. Dabar jame galime rasti gana išsamius aprašymus, prisistatymus. Jei žmogus nemoka užsienio kalbų – verčiau jo nesirinkti arba jį pakeisti, nes vargu, ar jo žinios yra naujausios, moderniausios.
  • Norėdami įvertinti veterinaro kruopštumą – paieškokite jo tekstų. Tai galėtų būti jo interneto puslapis, facebook profilis, klinikoje pakabinta skelbimų lenta ar net jo baigiamasis darbas (taip, neretai jį galite rasti internete). Praeityje turėjau kolegą, kuris savo doktorantūros darbe žodį „žiurkėnas“  visur rašė kaip  „žiūrkėnas“. Ir toks jo darbas buvo priimtas. Deja, nemanau, kad pasitikėčiau tokiu gydytoju, kuris nemoka net taisyklingai parašyti pavadinimo gyvūno, kurį gydo.

AR GALIME PASITIKĖTI VETERINARU? (1 dalis)

Arba tiksliau – kas gali juo tapti? Atsakius į šį klausimą, kitą kartą gerokai pamąstysite, rinkdamiesi į kokį specialistą kreiptis.
Bet apie viską nuo pradžių – yra dvi veterinarijos studentų rūšys:

  1. Labai myliu gyvūnus – būsiu veterinaras!
  2. Neįstojau į mediciną/odontologiją/…, tai ai, gerai bus ir veterinarija.

Ir leiskite atspėsiu – dabar visi vienareikšmiškai mintyse pagalvojote, kad pirmoji grupė yra šaunūs veterinarai, o antroji – priešingai. Tačiau tai netiesa. Problema ta, kad ir vieniems, ir kitiems trūksta kai ko svarbaus.

  1. Pirmojoje grupėje mes randame žmones, kurie nuo vaikystės gyveno apsupti gyvūnų, todėl išsiugdė jiems didelę meilę. Jie jaučiasi su jais artimi, todėl susikuriamas įspūdis, kad ,,Aš būsiu puikus veterinaras!“. Deja, jau pirmame studijų kurse nemaža dalis tokių studentų meta ar būna išmesti iš mokslų, nes pasirodo (!!!), veterinarijos studijose reikia pjaustyti, mėsinėti (moksliškai – preparuoti, skrosti) gyvūnus, o ne tik glostyti kačiukus, vedžioti šuniukus ir šukuoti arklius. Ooo taip, paauglystėje tu buvai šaunus kačiukų myluotojas, esi peržiūrėjęs visus youtubės video su juokingais gyvūnais. Tai kaip čia išeina, kad jau pirmame kurse iš koliokviumo vos gavai penketą? Tiesa ta, kad veterinarijos gydytojas glostymu ar mylavimu gyvūno tikrai neišgydys. MEILĖ GYVŪNAMS NĖRA TAS PATS, KAS BŪTI VETERINARU.Veterinarija – tai mokslas. Sunkus ir daug žinių reikalaujantis mokslas. Todėl jei Jūs pasirinkote savo veterinarą tik todėl, kad žinote, jog jis labai myli gyvūnėlius, deja, tai nebūtinai reiškia, kad jis yra geras gydytojas.Veterinaras – ne Jėzus, todėl vien mylinčių rankų prisilietimu ligos neišgydys. Tam reikia ir daugyyybės žinių.
  2. Antrojoje grupėje puikuojasi žmonės, kurie visą paauglystę rankose laikė ne gyvūnėlius, o knygas. Ir kurie velniškai daug mokėsi, kad įstotų į žmonių mediciną ir išpildytų tėvų, senelių, kaimynų norus ir turėtų įgyję prestižinę specialybę. Šie žmonės nenuginčyjamai yra labai stiprūs ir gabūs išmokti teorines veterinarijos žinias. Ir iš koliokviumų šis žmogus lengvai gali rinktis dešimtukus. Viskas kaip ir puiku, kol neateinama prie aukštesnių kursų, kuomet reikia atlikti praktiką. Ir čia iškyla problema – šis žmogus neturi ryšio su gyvūnais. Jis nemoka, nemėgsta ir nenori jų liesti, neretai net apskritai jų bijo. Tokio tipo žmogus verčiau teoriškai išmoks atmintinai 5 vadovėlius, nei atliks vieną ligoto, nešvaraus, benamio gyvūno apžiūrą. Todėl jei Jūsų veterinaras prisikabinęs pilną sieną diplomų, tačiau gyvūną apžiūri „iš akies“ – tai yra, prie jo net neprisiliečia (TAIP, yra tokių gydytojų) arba tai daro visiškai paviršutiniškai – tai prastas gydytojas. Neįmanoma tinkamai įvertinti gyvūno sveikatos būklės, jam lankstant po kabinetą ar tupint po stalu. Neįmanoma. Ir nors kažkas gali sakyti, kad profesionalui nereikia net apžiūrėti, jis viską iškart mato – tai melas.

Apibendrinant – tiek vieni, tiek kiti GALI pabaigti veterinarijos studijas ir gauti diplomą, leidžiantį dirbti veterinarijos gydytoju. Primenu, jog užtenka gauti penketą, jog koliokviumas ar egzaminas būtų laikomas išlaikytu. Paprastai kalbant – tu gali mokėti TIK PUSĘ dalykų, kuriuos turėtų žinoti veterinarijos gydytojas. Pusę ligų, pusę anatomijos, pusę vaistų… Ir sėkmingai teikti savo paslaugas : ) Atsižvelgiant į tai, kad laikui bėgant dar pusę turėtų žinių pamirštame (kas yra visiškai normalu bet kuriam žmogui), rezultate galime turėti gydytoją, kuris apskritai vargiai ką apie tuos gyvūnus išmano. Todėl jei Jūsų net ir pats maloniausias gydytojas vengia atsakinėti į užduotus klausimus, nesugeba aiškiai paaiškinti Jums apie gyvūno ligą ir pastebite, kad tuo pačiu antibiotiku gydo visų rajono šunų ligas – keiskite jį. Dažnai žmonės pasimauna ant kabliuko ir lankosi pas gydytoją, su kuriuo jiems patiems malonu bendrauti, kuris mielai pakalbina Jūsų gyvūną, visada būna geros nuotaikos, tačiau viskas tik tuo ir apsiriboja. IEŠKOKITE NE PSICHOLOGO SAU AR AUGINTINIUI, o žmogaus, kuris išmanytų diagnozavimo bei gydymo principus. Ryte toks veterinaras gali smagiai kalbinti Jūsų katinėlį, o vakare katinėlis jau gali būti nugaišęs, nes jį reikėjo ne kalbinti, o gydyti. Priešingas variantas jau minėtas – JEI GYDYTOJAS NET NEPRISILIEČIA PRIE GYVŪNO, o tik užmeta į jį akį arba jei Jūs pats rodote jam guzelį, žaizdelę ar nuplikimą, o gydytojas pats to nepačiupinėja ir neįvertina bendros organizmo būklės – bėkite kuo toliau. Medicina ne ekstrasensorika – per atstumą ligų niekas nenustatinėja.
Nori sužinoti kitus ženklus, pagal kuriuos gali įvertinti savo veterinarą? Sek mus ir lauk kitų įrašų 🙂

APIE KĄ MES ČIA?

SHundaktaris (liet. šundaktaris) – skambus žodis, dažnai naudojamas pašiepti ar sumenkinti prastą gydytoją. Ir nors pastaruoju metu kyla nemažai diskusijų apie sveikatos sistemą Lietuvoje, projektas SHundaktaris – ne apie tai. Čia kalbėsime apie tuos, kurie tikrąja ta žodžio prasme gydo šunis :)) Šis puslapis bus įdomus visiems, turintiems augintinį (nebūtinai šunį), kadangi iš netradicinės perspektyvos gilinsimės į tai, kaip pasirinkti veterinarijos kliniką, kaip pasirinkti veterinarijos gydytoją, kaip pačiam šeiminkui elgtis atvedus gyvūną į kliniką, ko būtina paklausti gydančio daktaro, kodėl augintinio gydymas toks brangus ir panašiai. Ilgainiui aptarsime simptomus, su kuriais dažniausiai susiduria šeimininkai, ir galimas jų priežastis. Nesitikėkite čia rasti nukopijuotų mokslinių straipsnių. Apie viską paprastai ir žmogiškai 🙂 Kadangi savo, kaip veterinarijos specialisto, praktiką baigiau – gyvenime nusprendžiau pasukti kitu keliu, čia tikrai nerasite reklamų, kviečiančių naudotis mano paslaugomis. Trumpai tariant – šios idėjos tikslas yra tiesiog apšviesti žmones apie veterinarijos sritį. Sulaužyti mitus, stereotipus. Ir galbūt net nusivilti idealistišku veterinaro įvaizdžiu… Tačiau apie visa tai – tolimesniuose įrašuose 🙂

 

Norėdami nepraleisti naujausių įrašų – sekite Shundaktarį facebooke: https://www.facebook.com/shundaktaris/